MANE GERUMO IŠMOKĖ...

skirta tėvo dienai

     Kokia graži liepa! O joje įkeltas tėčio inkilėlis. Kai sušils orai, bėgsiu ir lauksiu šnekučio. Taip kasmet liepoj švilpaus varnėno šeima. Tačiau niekada neišvysiu grįžtančio tėčio. Vieną vakarą jo nebesulaukiau. Liūdesys aplankė namus. Atėmė brangiausią žmogų. Tada man buvo penkeri. Suskaudo širdelę. Kodėl į mano šeimos duris pasibeldė nelaimė?

     Dabar esu antrokas. Augau judrus, išdykęs vaikas. Neklausydavau tėčio. Už išdaigas bardavo. Nepykau, nes labai jį mylėjau. Žinau, kad ir jis mane mylėjo. Troško, kad augčiau geras berniukas. Aš stengiuosi. Mėgstu žaisti kvadratą, krepšinį. Kasdien į mokyklą keliauju su knyga, kurią skaitė tėtis, kai buvo mažas. Ne vieną pasaką perskaičiau savo draugams. Klasėje rašiau rašinėlį „Mano tėtis“. Jaučiau jo švelnų glostymą, nupiešiau akis, o jose gerumą. Tėtis ne kartą sakė:

     - Ugniau, reikia sočiai pavalgyti. Tada būsi sveikas ir stiprus. Kiekvieną mano žingsnį lydėjo gerumas. Mokė dirbti mažus darbelius.

Kai buvau mažas, tėtis nupirko dviratuką. Išmokė važiuoti. Pasisodinęs ant kelių, leido vairuoti mašiną. Džiaugsmu spindinčiomis akimis sukinėjau vairą. Rodėsi, kad pats važiuoju, buvo gera su tėčiu. Liko neišsipildžiusi svajonė. Žadėjo parodyti Vilnių. Nespėjo...Manau aplankysiu su klase. Dienos ilgėjo. O aš stoviu prie lango. Žvelgiu į belapę liepą. Ačiū, tėti! Gerai, kad mane mokei gerumo, kad visus darbelius dirbom kartu. Dėkui, kad parodei, kaip sukalti inkilėlį. Šį pavasarį kviesiu draugus.

     - Eime, Tomai, Vilma! Tėčio liepoje vėl gyvena varnėnai...

Su nuostaba stebėsim, kaip varnėnai renka šapelius, pusryčiauja, moko vaikus skraidyti. O aš tyliai dalinsiuos prisiminimais apie tėtį, jo nuveiktus darbus ir begalinį rūpestį man. Trumpai jį turėjau, bet širdelėje apsigyveno amžinai.

                                                                                                            Ugnius Gasiūnas

 (Šis rašinėlis šalies konkurse "Europa mokykloje 2003 " užėmė pirmą vietą.)

Kaip gerai, kad...

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė - vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“.

Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. „Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“. „Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti į teatrą… kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…“. Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas!

Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.

Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.

Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad…”. Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra – jam nebeskauda, jis nebesikankina – tėtis dabar danguje, jam ramu“. Ir jos abi nusišypsojo.

Kaip gerai, kai moki tokį žaidimą…

(alegorinio pasakojimo autorius nežinomas)