Verta paskaityti...

Vieną dieną mokytojas uždavė mokiniams klausimą:

- Kodėl susipykę žmonės šaukia vienas ant kito?

- Šaukia todėl, kad praranda ramybę, - pasigirdo atsakymas.

- Bet kam šaukti ant žmogaus, jei jis šalia tavęs?

- Na šaukia, nes nori, kad jį išgirstų, - įsiterpė kitas mokinys.

Mokytojas neatlyžo:

- Bet ar negalima kalbėtis tyliai?

Sulaukė įvairių atsakymų, tačiau nė vienas mokytojo nepatenkino.

Tuomet jis ėmė aiškinti:

- Ar žinote, kodėl susipykę žmonės šaukia vienas ant kito? Reikalas tas, kad kai

du žmonės susipyksta, jų širdys labai nutolsta. Kad paslėptum šį atstumą ir būtum

išklausytas, reikia paleisti gerklę. Kuo labiau žmones trukdo nesutarimai, tuo garsiau

jie rėkia, kad būtų išgirsti. Kita vertus, kas nutinka, kaip du žmonės įsimyli? Jie nekelia

balso, jie kalba tyliai tyliai. O kodėl? Nes jų širdys arti. Tarp jų mažas atstumas. Kartais

jų širdys taip susilieja, jog jie nė nekalba, o šnabžda. O kai meilė dar karštesnė, nereikia

nė šnabždėtis, pakanka žvelgti vienas kitam į akis. Jų širdys plaka vienu ritmu. Taip būna

tada, kai du mylintys žmonės yra vienas šalia kito.

Galiausiai mokytojas baigė:

- Susiginčiję neleiskite, kad jūsų širdys nutoltų, netarkite žodžių, galinčių jas atskirti, nes

ateis diena, kai atstumas taps toks didelis, jog niekuomet neberasite kelio atgal.

Bruno Ferrero „Kai pražysta gėlės"